Kai manęs paklausė, kas buvo svarbiausia siekiant vieno iš kertinių mano metų tikslų, pagalvojęs atsakiau:  pats sprendimas siekti to tikslo.

Ir ne bet koks, o tikras sprendimas. Tikiu, kad sprendimų dėl tikslų siekimo būta skirtingų – tikrų ir nelabai. Žemiau aprašau kelis tikslų, mano patirtų ir sutiktų, tipus.

Įkvėpimo pagautas

Naujo tikslo įsivardijimas dažniausiai įvykdavo skaitant kokią knygą ar žiūrint video. Dėl to, kad toks tikslas nebuvo rimtai apmąstomas ir dažniausiai net neužrašomas, tai ir įsipareigojimas būdavo pamirštamas po savaitės – kitos. Prisimindavau jį po kurio laiko. Dažniausiai, kai jis jau buvo neaktualus.

Ego matuoklis

Tokius tikslus išsikeldavau susižavėjęs kitų išskirtiniais pasiekimais, nebūtinai man aktualioje srityje. Labai norėjosi pasimatuoti pasiekimais: „ir aš taip galiu“, „o kuo aš prastesnis?“. Tokius tikslus irgi greitai pamiršdavau ar apleisdavau, asmeniui su išskirtiniais pasiekimais dingus iš mano dėmesingumo radaro arba susidūrus su pirmais sunkumais, kuriuos įveikti man trūkdavo motyvacijos.

Ačiū, kad skaitote. Užsiprenumeruokite ir gaukite viską tiesiai į savo el. paštą.

„Davai“ pavarom!

Sprendimai siekti tokio tipo tikslo buvo priimami komandoje, esant šiokiam tokiam komandos ar atskirų jos narių spaudimui, kai pasakyti „ne“ buvo nepatogu. Tokius tikslus retai pasiekdavau. Dažniausiai būdavau ne vienas „užspaustas“, todėl noriai palaikydavau kitus, siūlančius atsisakyti, keisti ar atidėti tikslo siekimą. O kartais pats tai pasiūlęs sulaukdavau entuziastingo palaikymo.

Nusprendžiu pabandyti

Mano istorijoje tokių tikslų buvo daugiausiai. Pats tikslas buvo apmąstomas pakankamai rimtai, bet įsiklausius mintyse vis tiek girdėdavau balsą: „na ok, sieksiu šito, bet jeigu nepavyks, tai galėsiu atlikti reikiamas korekcijas“. „Jei nepavyks“ reikšdavo, kad nesu nusiteikęs dėti 100% pastangų pasiekti tikslą. O galimybė atlikti „reikiamas korekcijas“ reikšdavo galimybę tiek jį keisti, kad nesiskirtų nuo to, ką darau dabar.

Tikras tikslas

Priimant sprendimą dėl tokio tikslo jau žinodavau, kad jį įgyvendinsiu. Užsimerkus net galėjau matyti tą vaizdą, kaip atrodau aš ir aplinka man pasiekus tikslą, o burnoje – jausti rūgštoką, bet vis vien saldų pergalės skonį. Siekiant to tikslo, nebuvo „palauk“ arba „turiu padaryti pertrauką, tik vieną kartą“. Taip, buvo parklupimų, bet į kelią grįždavau greitai.

Dabar, prieš priimdamas sprendimus siekti tikslo, ieškau vidinio žinojimo, kad tikslas tikrai mano. Tokie tikslai paprastai atitinka tris kriterijus:

1) prisideda prie mano asmeninės gyvenimo vizijos įgyvendinimo;

2) atitinka mano vertybes;

3) apčiuopiamai prisideda prie mano sėkmės pasirinktoje srityje.

O kiek Tavo pasirinktų tikslų yra tikri?

Ačiū, kad skaitote. Užsiprenumeruokite ir gaukite viską tiesiai į savo el. paštą.


KOUČINGO PODCAST’as

Besimokant koučingo vienas klausimų, dėl kurio nerimavau, buvo: kaip man atskirti, kada klientui jau reikia psichologo, o ne koučingo specialisto pagalbos? Pokalbiai su kolege Justina Rybakovaite, kuri yra psichologė ir koučingo specialistė tik patvirtindavo, kad svarbu turėti žymeklius, kurie padėtų atsakant į šį klausimą.

Šeštoje KOUČINGO PODCAST’as laidoje (S01E06) Raimonda Kostiuškevičiūte kalbina Justina Rybakovaitė ir Povilas Petrauskas apie tai, kuo panašūs bei kuo skiriasi psichologija ir koučingas.

Įrašai prieinami https://coaching.lt/podcast, taip pat Apple Podcasts, Spotify, Google Podcasts, Amazon Music platformuose.