Miroslavas
Monkevičius

Vilniaus m. savivaldybės Tarybos narys, Lietuvos laisvės sąjungos (liberalai) Vilniaus skyriaus pirmininkas

Sveikas užgimęs, liberalus populizme!

Mokykloje visi rašė rašinėlius „Jeigu būčiau ….“, dabar kandidatai ir galimi kandidatai į Vilniaus merus panašiai nenustoja pasakoti, ką veiktų, jei būtų išrinkti.

Vieniems savo idėjas sekasi pateikti geriau, kiti iš savęs daug nereikalauja ir apsiriboja šnekomis apie tai, kaip šiuo metu yra blogai ir kaip bus gerai, kai jie ateis į valdžią.

Ypač tarp dešiniųjų, liberalų intelektualų gero tono ženklu skaitoma manyti, jog liberali partija A (vadinkime ją oranžine) savo politiniuose sprendimuose ir pasiūlymuose yra kur kas kokybiškesnė nei liberali partija B (vadinkime ją geltonai-mėlyna).

Oranžinė liberali partija, jų nuomone, siūlo arčiausiai laisvos rinkos (taigi, savaime, ir gėrio) esančius sprendimus.

Stebint partijų pasiūlymus, atsakingam liberalių pažiūrų rinkėjui, vis dėlto, turėtų kilti abejonių dėl minimos oranžinės liberalios partijos – net neliberalių partijų pasisakymų kontekste didžioji dalis kalbų apie Vilniaus miestą kvepia neskaniai.

Ar matome naujai užgimusį liberalų populizmą?

Populizmas Nr. 1 – išlaidų karpymas: neaišku, kokių ir kaip

Paprastieji, kairiosios pakraipos populistai savo rinkiminiuose lozunguose užkoduoja viena kitai prieštaraujančias, realybėje neįgyvendinamas, tačiau paprastų žmonių pamėgtas žinutes, tokias kaip „didinsime pensijas ir tuo pačiu metu mažinsime mokesčius“.

Liberalus populizmas pasireiškia tik šiek tiek intelektualesniu, tačiau labai panašiu realaus taktinio ir ekonominio pagrindimo neturinčiu šnekėjimu, aiškiai neįvardinant projektų, sričių, rodiklių.

Kairiųjų populistų auditorija ošia, girdėdama šnekas apie didėsiančius atlyginimus, didėsiančius mokesčius turtingiesiems ir pan. Lygiai taip, nereikalaudama paaiškinimų, ošia ir dešiniųjų auditorija, išgirdusi tokius burtažodžius „biudžeto išlaidų karpymas“, „fiskalinė drausmė“.

Oranžinės partijos kandidatas Remigijus Šimašius savo pamąstymuose apie Vilniaus miesto savivaldą siūlo „investuoti į tai, kas naudinga gyventojams ir konkrečiai įvertinti, kokią naudą duos kiekvienas projektas“.

Reiktų pastebėti, kad Vilniaus miesto savivaldybė nėra dėka privačių įmonių malonės išlaikomas institutas ar akademinė įstaiga, kuri leidžia sau mėnesių mėnesius atlikinėti galimybių studijas tik tam, kad sužinoti, ar reikia statyti lopšelį-darželį, kur statyti apšvietimo stulpus ar kaip organizuoti sankryžoje eismą. Kandidatui į Vilniaus Merus reiktų priminti, jog savivaldybė operuoja duomenų masyvais, kurių pagrindu priimami sprendimai. Taigi, dviračio šioje srityje išrasti nepavyks.

Kartais pasigirsta šiek tiek daugiau pagrindo turinčių kalbų apie Savivaldybės įmonių skaičiaus mažinimą, kaip priemonę, leisiančią sutaupyti Vilniui milijonus. Argumentai – savivaldybei priklauso per daug įmonių, ji turi per daug finansinių įsipareigojimų, kurių reiktų atsisakyti.

Skamba gražiai, bet, pamačius realius skaičius (savivaldybės įmonių tipus, procentinę nuosavybės dalį minėtose įmonėse), tokie pasiūlymai atrodo silpnoki.

Pavyzdžiui, iš visų savivaldybės įmonių net 290 yra Švietimo ir ugdymo paskirties (t. y. 28 gimnazijos, 33 vidurinės mokyklos, 13 progimnazijų, 125 lopšeliai – darželiai ir pan.). Peržiūrėjus visą Savivaldybės įmonių sąrašą turėtų tapti sunkiau postringauti apie jų uždarymą – nuo didžiosios daugumos jų priklauso vilniečių gerovė.

Todėl atsakingi politikai turėtų suprasti, jog kiekvienas sprendimas, priimtas Savivaldybės viduje, turi būti gerai pamatuotas, paremtas žiniomis ir ekspertize. Kalbos apie išlaidų karpymus neturint konkrečių pasiūlymų – tik neatsakinga rinkiminė kampanija, politiškai nebrandus visų laiko gaišinimas.

Vis dėlto, būtų įdomu pamatyti konkretesnių oranžinių liberalų pasiūlymų Vilniaus miesto savivaldai – juk daugelį metų neturėjus reikšmingo vaidmens joje, turėjo užtekti laiko pasiruošti galimybių studijas.

Populizmas Nr. 2. – greitos reformos arba šoko terapija

Kitas liberalaus populizmo bruožas – šnekėti apie struktūrines, o dar daugiau – apie darbo kultūros reformas Savivaldybės viduje, lyg jos būtų paprastai ir neskausmingai įgyvendinamos.

Patys liberalai supranta, kad šoko terapija, greitos fundamentalios reformos veikia dviem atvejais.

Pirma, – diktatūrinėmis sąlygomis (pavyzdžiui, Čilės ekonominių reformų, pradėtų Augusto Pinočeto, metu), kur labiausiai pažeidžiami, tiesiog, neturi pasirinkimo laisvės.

Antra, esant didžiulėms politinio ir/ar ekonominio virsmo aplinkybėms (pavyzdžiui, Sovietų Sąjungos griūtis), kai žmonės yra psichologiškai pasiruošę tam tikrą laikotarpį susitaikyti su radikalių reformų nešamais, laikinais nepatogumais tam, kad vėliau gyventų geriau.

Visais kitais atvejais, ypač – vietos savivaldos lygmenyje, šoko terapija reformuojant institucijas yra sunkiai įmanoma. Ne vien dėl žmogiškojo faktoriaus (tiek reformuojamame sektoriuje dirbančių, tiek reformas įgyvendinti bandančių), bet ir dėl institucinių galimybių trūkumo.

Imkime konkretų „Vilniaus vandenų“ pavyzdį. Šios kadencijos Vilniaus miesto tarybai tik pradėjus analizuoti galimybes išplatinti dalį įmonės akcijų vertybinių popierių rinkoje (taip sudarant sąlygas vilniečiams tapti įmonės bendrasavininkiais, kokybiškai keisti skaidrumo ir viešumo standartus), Seimo nariai iškart priėmė pataisas, užkertančias kelią šiam veiksmui. Kur tuomet buvo dabartiniai

Seimo nariai – kandidatai į miesto tarybą ir merus?

Bet koks kalbėjimas apie greitus, neva iki šiol nebandytus sprendimus, radikalius biudžeto karpymus, neva, padėsiančius spręsti finansines Vilniaus miesto problemas, – tik oro virpinimas, galintis sujaudinti emocijomis, o ne logika besivadovaujančius.

Populizmas Nr. 3 – realybės neigimas, kol su ja nesusiduriama

Kitas esminis oranžinių liberalų trūkumas kalbant apie Vilniaus miesto savivaldą yra įtikėjimas, jog teoriniai konceptai, kuriais apibrėžiamas laisvos rinkos veikimas, visada veikia realybėje. Pabrėžiu, – įtikėjimas, o ne įvairiapusė, žiniomis grįsta savo teiginių analizė.

Suprantama, jog sunku realistiškai vertinti valstybės ir miesto veikimo bei sąveikos principus, problemas ir jų sprendimo būdus, kai partija net nėra atstovaujama Taryboje.

Jeigu oranžinio liberalo paklaustume apie rinkoje atsirandančias problemas, trūkumus, elementaraus skaidrumo ir atsakingumo versle stoką, jis, dažniausiai, turi greitą lyg maldą atsakymą: privatus sektorius, konkurencija, valstybės nesikišimas.

Kaip minėjau savo atsakyme P. Gyliui, visas pasaulis ne kalbomis, bet veiksmais yra pripažinęs, jog rinkos ekonomika, kapitalizmas, tarptautinė prekyba veikia ir yra geriausiai užtikrintanti žmonių, verslo, valstybių interesus. Dėl to niekas nesiginčija.

Vis dėlto, tam tikros ekonomikoje ir mieste susiklosčiusios situacijos reikalauja iš pirmo žvilgsnio su liberalia, arba tiksliau – libertarine teorija, koja kojon nežengiančių sprendimų. Veikiant politikoje, reikia įvertinti realią situaciją, nebijoti juodo darbo, tartis su kitais ir kelti klausimus sau patiems.

Pavyzdžiui, objektyvi aplinkybė – iššūkiai nacionaliniam šalies saugumui po įvykių Ukrainoje –reikalauja didesnio dėmesio, daugiau iš valstybės biudžeto skiriamų pinigų nacionalinei, valstybinei krašto apsaugos sistemai. Jei oranžiniai liberalai prieš keletą metų, kai situacija regione nebuvo tokia kritiška, be atvangos galėjo šnekėti apie “mobilią, privačią ir profesionalią kariuomenę”, šiandien tokių kalbų jau nebegali būti.

Kita objektyvi aplinkybė – energetinė šalies priklausomybė nuo nebūtinai draugiškai nepriklausomos Lietuvos atžvilgiu nusiteikusių šalių ir to sprendimas – valstybės statomas suskystintų gamtinių dujų terminalas.

Rodos, remiantis laisvarinke teorija šis ūkinis sektorius neturėtų būti išskirtinis ir turėtume leisti “rinkai išspręsti problemas”. Deja, objektyvios, realybėje egzistuojančios aplinkybės mums diktuoja kitokias sąlygas, kurių net aršiausias oranžinis liberalas negali ignoruoti. Žinoma, jei nori būti rimtai vertinamas ir neiti pačiu paprasčiausiu – populizmo – keliu.

Panašias paraleles galima išvesti ir kalbant apie bendroves „Vilnius veža” ir „Air Lituanica”.
Niekas nenuneigs, jog taksi rinka Vilniuje prieš keletą metų buvo itin bloga – mokesčių slėpimas, prasta paslaugų kokybė.

Galima įvairiai vertinti „Vilnius veža” veiklą šiandien, tačiau net kritikai, o ypač – sąžiningi, dirbti ir uždirbti norintys taksi vairuotojai, sutiks – radikalūs Vilniaus miesto savivaldybės veiksmai šioje srityje iš esmės pakeitė taksi rinkos kokybę mieste.

Keliaujantys taksi keičia savo įpročius ir žino, kad reikalauti aukštos paslaugų kokybės yra normalu, net jei ir keliauja su kitomis taksi firmomis. Todėl prie „Vilnius veža” modelio prisitaikyti, taigi, – ir tobulėti, palengva ima vis daugiau taksi rinkos dalyvių.

Panašus atvejis ir su „Air Lituanica”. Kelionės lėktuvais pamažu tampa tiesiog alternatyvia viešojo transporto forma, kuri jau nėra prabanga – tai yra neišvengiama būtinybė tiek skraidantiems darbo reikalais, tiek gyvenantiems užsienyje ir reguliariai besilankantiems Lietuvoje pas gimines. Ne paslaptis, jog dauguma oro linijų pasaulyje yra subsidijuojamos valstybinio sektoriaus.

Skaičiavimai patvirtina: nors į laisvą rinką šiuo atveju įsikišama, netiesioginis poveikis vis vien yra teigiamas. Nacionalinio vežėjo buvimas šalyje sudaro prielaidas verslui kurti ir išlaikyti papildomas darbo vietas, tokiu būdu yra sumokama daugiau mokesčių, nei šalyje, kur oro susisiekimo paslaugos yra tik eksportuojamos. Todėl investuoti į šią susisiekimo sritį valstybei, besirūpinančiai savo šalies gyventojais ir verslu, apsimoka.

Vilniaus pasiekiamumas iki „Air Lituanica” buvo ypatingai blogas. Natūralu – niekam kitam, tik mums patiems, turi rūpėti pirmiausia Vilniaus, o ir Lietuvos gyventojų bei verslo poreikiai, net jei investicinė grąža negrįžta greit. Vilniaus miesto savivaldybė ir čia turėjo viziją, išdrįso žengti pirmą žingsnį užtikrinant ne tik miestiečių, bet ir visų šalies gyventojų interesus.
Ar oranžiniai liberalai kada nors galėtų tai pripažinti? Nemanau.

Liberaliai mąstantys turi galvoti apie tai, kad jų balsas nenueitų perniek

Vilniaus miestas nėra vien biudžeto balansas, jis nėra namų ūkis, kuriame užtenka laiku sumokėti mokesčius ir kasmet perdažyti lubas ir sienas.

Vilnius yra strateginės svarbos miestas nacionalinėje erdvėje – turime atsakomybę ne vien prieš miestiečius, bet ir prieš kitus Lietuvos piliečius, nes esame sostinė, čia turime daugiausia galimybių.

Jei liberali Lietuvos bendruomenė nori, kad ją imtų vertinti rimtai, ji turi nebijoti kelti ir nepatogius sau klausimus ar uždavinius, ieškoti realių politinių pasiūlymų, sprendimų. Mūsų, kaip politikų, funkcija yra kuo geriau atstovauti miestiečių interesams, o ne eksperimentuoti ir skęsti pamąstymuose apie realaus taktinio pagrindo neturinčias svajones.

Miestiečių interesai geriausiai atstovaujami tuomet, kai politikai į savo darbą žiūri rimtai ir sprendimus grindžia žiniomis ir analize, o ne bandymais pritempti juos prie vadovėlinių liberalizmo tiesų.

Jei liberalūs žmonės nenori matyti savo balsų nueinant perniek, jie turi būti kritiški tiems, kurie kalba abstrakcijomis ir neturi jokių konkrečių idėjų, o, svarbiausia, planų.

Jie turi būti nepakantūs tiems, kurie, rodos, ant akių užsidėję akidangčius ir ignoruoja objektyvią realybę, tačiau veržiasi valdyti.

Liberaliai mąstantys turi būti netolerantiški populizmui, liberaliam – taip pat.

Rašyti komentarą

Siųsti