Miroslavas
Monkevičius

Vilniaus m. savivaldybės Tarybos narys, Lietuvos laisvės sąjungos (liberalai) Vilniaus skyriaus pirmininkas

Atsisakykime pusiau darbo – pusiau švenčių

„Specialistas, galintis parengti sprendimą šiuo metu atostogauja“ arba „Vadovas, turintis teisę priimti sprendimą, šiuo metu atostogauja“ – šios ir kitos panašaus pobūdžio frazės dažnai girdimos vadinamuoju „tarpušvenčiu“ – tarp Kalėdų ir Naujųjų metų arba Trijų Karalių ir vasaros atostogų metu.

Darbo kodeksas ir Valstybės tarnybos įstatymas neleidžia nustatyti atostogų tarnautojams, nes jos nustatomos abipusiu sutarimu. Todėl atostogaujama, aišku, padrikai. Dalis valstybinio sektoriaus darbuotojų dirba, kita – ne.

Sprendimų savarankiškai priimti negalintys arba juos vengiantys priimti ir nuo sistemos priklausomi tarnautojai taip dar labiau apsunkina galimybę švenčių ar atostogų metu susitvarkyti reikalus valstybinėse institucijose.

Vienas paprasčiausių šios problemos sprendimų: valstybės tarnautojų ir dirbančių valstybiniame sektoriuje dalies privalomų atostogų terminų nustatymas. Pavyzdžiui, Pietų Europos šalyse įprasta – skaičiuojant paskutines liepos dienas skelbiamas visuotinis atostogų mėnuo ir visi supranta, jog gerą mėnesį (nuo rugpjūčio iki rugsėjo pradžios) varstyti valstybės institucijų durų nėra tikslo. Gyvenantys Skandinavijos šalyse žino – žiemos švenčių metu bene dvi savaites dauguma darbuotojų atostogauja, todėl ir darbus atlikti bandoma dar iki švenčių.

Vilniaus miesto savivaldybėje jau antrus metus taikome praktiką, kad savivaldybės tarnautojai tarpušvenčiu yra kviečiami atostogauti.

Dauguma tarnautojų geranoriškai sutinka pasiimti neapmokamų atostogų, kasmetinių atostogų ar teisės aktų nustatyta tvarka priklausančių laisvadienių, puikiai suprasdami, jog konstruktyvaus darbo vis vien nebus.

Pavyzdžiui, šiemet šventiniu laikotarpiu dirbo tik apie 25 proc. savivaldybės darbuotojų, t. y. tik miesto tvarką ir saugumą prižiūrinčios tarnybos ir kiti būtinai dirbti turintys padaliniai.

Taip taupomos savivaldybės biudžeto lėšos, nemokamos už darbo dienas, kuomet darbo krūvis – minimalus ir, kartu, tarnautojai gali kokybiškai leisti laiką ne „pusiau darbo – pusiau švenčių“ režimu.

Be abejonės, atostogų klausimas nėra pagrindinė Lietuvos valstybės tarnybos problema. Tai – tik simptomas, rodantis gilesnes, struktūrines valstybės institucijų, valstybės tarnybos kultūros, kartais – pareigybių formulavimo problemas.

Vis dėlto, vasaros ir tarpušvenčio laikotarpiu valstybinių institucijų darbo neefektyvumas tampa tikra rakštimi mokesčių mokėtojams ir demotyvuoja valstybinėse institucijose dirbančius. Pirmieji negali įvykdyti norimų procedūrų, antrieji jaučiasi bejėgiai, nes negali efektyviai vykdyti savo pareigų ne dėl savo kaltės.

Dalies privalomų valstybės tarnautojų atostogų terminų nustatymas leistų mums likusį metų laikotarpį teikti žymiai geresnės kokybės paslaugas. Taip įvairių klausimų tvarkymas valstybinėse institucijose tarpušvenčiu neužtruktų tiek, kaip dažnai pasitaiko dabar – nuo gruodžio iki sausio pabaigos. O vasaros metu visi žinotų, kad planuotis darbus galima iš anksto, nes valstybės tarnautojai bent du mėnesius iš trijų bus ranka pasiekiami. Tačiau svarbiausia – būtų panaikintos prielaidos darbo imitavimo valstybiniame sektoriuje kultūros skatinimui, o paslaugos gavėjams nereikės be tikslo varstyti įstaigų ir institucijų kabinetų durų.

Rašyti komentarą

Siųsti